Kai per daug tylos..

Jaučiu, kaip laikas akivaizdžiai bėga pro akis. galėčiau jį sustabdyti, bet tingiu...Sėdžiu, vegetuoju...negyvenu. Gal ir gerai, gal ir reikia taip kartais nieko neveikti... nieko neveikti tyloje.
Visada maniau: Dievas davė žmogui 100 metų gyventi, net iki dabar taip galvoju... 50 metų dirbi, studijuoji, augi, augini, kiti 50 metų - laikas daryti, tai ką nori... gali piešti, dainuoti, keliauti, žvejoti - visą, ką Dievas yra išmokęs.. Dabar kai matau savo tėtį po truputį įlendanti į televizoriau ekraną, mane ima pyktis.. ne, sakau sau, tai nėra laikas skirtas sau, tai vegetacija. Kodėl taip sunku būti savimi?
Turbūt visi būdami jauni, ir ne tik, nori pasiekti pripažinimą, gauti šlovę...O kas tau tai trukdo? Laiko yra, neišsisukinėk. Žmogus, daug kalbėdamas, niekada to nepasieksi, reikia veikti.
Bet ar man to reikia? Ar aš noriu būti pripažintas? O gal tik noriu plūduriuot tuos 100 metų, bet nuskęst laimingu ir naiviu..tokiu pat naiviu, kaip vaikas buvau.
Daug klausimų, mažai atsakymų...