2009 m. birželio 29 d., pirmadienis

Svečiuose pas Marytę




Dar dvi dienos praleistos su visais drauge. Šį kartą pas Marytę - Širvintose. Rezultatas - iš diafragmos apvaidintas "Dievo neturtėlis", keletas pravirkdytų žmonių, daug šypsenų ir....nuovargis.


Šeštadienio rytas
: apsipirkimas Norfoje su Žaliąją Birute. Rezultatas: makaronai, meduoliai su bananų skonio gaivikliu, keletas bambalių vandens ir...bene šilčiausias pokalbis su Birute.
Šeštadienio vidurdienis: sėkmingai susikrovus patraukiam Marytės link. Mus pasitinka patriotine giesme kvepiantis Justas ir bene nuostabiausias vikaras E. Pastarasis erzinosi dėl pažeisto privatumo, tačiau kaip sakoma: net vikaras apie Tave pagalvojęs, virsta drugeliu.
Pribaigę vištą, pašokdinę Mergelkas ir sėkmingai sustatę šviestuvus pasiekiame sodybą.
Šeštadienio vakaras: Mus pasitinka pora plastikinių gandrų, apie tuzinas medumi kvepiančių kiaunių ir Dievulis su žaibuojančiu dangumi. Rezultatas: keletas ištaškytų butelių alaus, pora inteligentiškų pokalbių ir bene geriausiai iki šiol mūsų pasiekta nirvana. Užmerkiam akis...
Sekmadienio rytas:
Aš, Šamas ir pora Peliukų išdrįstame šokti į šaltąją upę, tuo tarpu kiti verda makaronus. Apturime nuostabius pusryčius..Sekmadienio rytą apvainikuoja nuostabi Nijolės dvikova su bičių motinėle. Pasekmės: pora geluonių.
Sekmadienio vidurdienis: spektaklio pradžioje jaučiuosi kaip niekam tikęs popiergalis..klaikus jausmas.. Tik po keletų scenų bobutės, tarp jų ir vikaras, nustoja burbuliuoti ir spektaklis įgauna pagreitį. Spektaklio kulminacija: lietumi aplaistytas teatro šlageris.
Sekmadienio naktis: visą kelionę užbaigiame pas Gailę. Žaidimai, trenažai... Dėja nuovargis daro savo. esu pavargęs
nuo žmonių..pavargau bendrauti, klausytis, aiškinti, noriu pabūti su savimi..keletas eilinių nesėkmių užmegzti su VISAIS kontaktą varo į neviltį. Nori geriausio, o gaunasi kaip visada. Galbūt geriausia atsiriboti ir gyventi sau..
Šiaip ar taip, šis spektaklis eilinį kartą įrodo, kad Dievas yra. netiki? užsimerk ir pamatysi..

2009 m. birželio 25 d., ketvirtadienis

Kai per daug tylos..


Jaučiu, kaip laikas akivaizdžiai bėga pro akis. galėčiau jį sustabdyti, bet tingiu...Sėdžiu, vegetuoju...negyvenu. Gal ir gerai, gal ir reikia taip kartais nieko neveikti... nieko neveikti tyloje.
Visada maniau: Dievas davė žmogui 100 metų gyventi, net iki dabar taip galvoju... 50 metų dirbi, studijuoji, augi, augini, kiti 50 metų - laikas daryti, tai ką nori... gali piešti, dainuoti, keliauti, žvejoti - visą, ką Dievas yra išmokęs.. Dabar kai matau savo tėtį po truputį įlendanti į televizoriau ekraną, mane ima pyktis.. ne, sakau sau, tai nėra laikas skirtas sau, tai vegetacija. Kodėl taip sunku būti savimi?
Turbūt visi būdami jauni, ir ne tik, nori pasiekti pripažinimą, gauti šlovę...O kas tau tai trukdo? Laiko yra, neišsisukinėk. Žmogus, daug kalbėdamas, niekada to nepasieksi, reikia veikti.
Bet ar man to reikia? Ar aš noriu būti pripažintas? O gal tik noriu plūduriuot tuos 100 metų, bet nuskęst laimingu ir naiviu..tokiu pat naiviu, kaip vaikas buvau.
Daug klausimų, mažai atsakymų...

2009 m. birželio 24 d., trečiadienis

ankstų rytą...


















Vaiko pasakos- blogas apie naivų vaiką. Sapaliojimai, mintys, įspūdžiai - viskas, ko reikia, kad išaugtum iš pasakų.