Na

Nu zdarovi pacanai. Is pradziu norejau visiems padekoti, kas dalyvavo pas mane sode per mano isleistuves. Po visos vasaros pamatyti jus buvo ziauriai faina ir malonu. Kazkaip pasiilgti speji zmoniu, kad ir kaip skambetu sentimentaliai. Bet dar labiau pasiilgsiu jusu dabar, kai esu Lisabonoje.
Dabar esam trumpam pas tokias lietuvaites, taciau jau siandien kelsimes pas kitus zmones is couchsurfingo, kurie pades mums susirasti buta. Nors planavom is pradziu pakeliauti tranzu savaite po Portugalija, bet nusprendem kad dabar geriausia butu susirasti buta, kur poto galetumem gyventi, ba cia ziauriai sunku tai padaryti... Tikiuosi liks laiko suderinti ir kelione ir paieskas.
Siaip Lisabbonos dar nemaciau, bet jau pasirode labai didinga. Lauke oras ne toks jau saltas - 35 laipsniai karscio. Kiek supratau, visi cia eina surfinti ir neturi kitu problemu... :) Portugalai pasirode labai mieli zmones, atsipute, visada pades... Na daugiau apie pacia portugalija parasysiu kai apsiprasiu cia. Dabar tai tiesiog pirmi ispudziai.
Tai kaip ir tiek vat va :)

Vaiko pasaka išliko tik pasaka..

Svarbu, kad svajoji... Svarbu, kad bandai..
Mūsų spėjimai pasiteisino - jie vartoja.. Tuo įsitikinom, kai radom ją perdozavusią, 3 šiaudelius ant stalo ir mažą kruvelę balčiausių miltelių. Ji bandė mums pasiteisinti, kad jai kažkas blogai su pilvu. Papasakojo visą sceną, kaip ji "išsitiesė" vonioje, kaip tirpo galunės, vos galėjo kvėpuoti... Jie - mirę žmonės. Dabar jau aišku iš kur jie gauna pinigų. Dabar jau aišku, kad jie mato savo ateitį per balčiausių miltelių debesį.
Kai vaikui siūlo saldainį, jis jo nori.."Imk saldainį, imk gi, na imk". Bet kai pagaliau vaikui duodamas saldainis - jis pradeda abėjot ar jo nori.
Taip ir mes... Kai atsirado galimybė išvažiuoti į Islandiją pradėjom abėjot ar tai apsimoka, gal esam per daug pavargę, tam nepasiruošę... bet pasiekti Islandiją - buvo visas šios kelionės tikslas. Tik dėl Islandijos kėlėm koją į Norvegiją, ne dėl to, kad užsidirbti pinigų geresnei dienai Lietuvoje, ne tam, kad nusipirktum geresnius džinsus ar galėtum nueiti į boulingą su draugais. Ne, Islandija tai siekiamybė, kuria patikėjom.
Susikontaktavom su žmogum, kuris pardavinėja nelegalius bilietus. Jis man padėjo žiemą pasiekti Kanarų salas už juokingą kainą; sutiko padėti ir šį kartą. Skrydis į Rekjeviką turėjo būt rytojaus dieną. Per couchsurfingą radom net keturis žmonės, kurie galėjo mus apgyvendinti skirtinguose miestuose Islandijoj. Nusprendėm važiuoti į oro usotą su Hipiu, kuris turėjo paimti savo sūnų iš Oslo oro uosto. Paskutinį kartą žvilgteliu į skype, o ten žinutė iš to bičo kur pardavinėja bilietus:
[2009.08.07 15:41:11] : vaidai, zinok nesusipratimas su mentais buvo. neina niekaip dabar. nezinau kiek neis. labai nelaiku atsitiko bedos.
Na ir viskas.. Nenupasakosiu jausmo, kaip jautėmės. Vaiko pasaka ir išliko tik naivia pasaka.. Bet svarbu, kad svajoji... Svarbu, kad bandai.. aš džiaugiuosi mumis...džiaugiuosi dėl to, kad buvom arti jos...

Briedziai, prisproge briedziai

Po 8 dienu palapineje, nusprendem vaziuot is to Roykeno ir ieskotis darbo kitur. Stovim autostradoj ir tranzuojam, kai staiga viena masina is antros eiles neria i kelkrasti ir kerta stipriai ant stabdziu. Ziurim - bicas su raudonais batais, juokinga kepurele, su ilgais plaukais... Masinoj netvarka didziule, pasirodo jis katik ja gaves ir vaziuoja ja priregistruot, maza to - ji be stabdziu, todel jis stabdo su rankiniu. Po 10 minuciu jis jau sako, kad jis turi mums darbo pas save namie. Dziugaujam.. Vaziuojam per ilgiausia tuneli Norvegijoje kuris tiesiasi po jura, kai staiga masina pradeda krupciot nes nebera benzino ir mes vos besivilkdami islendam i lauka(sustojus masinai, visas tunelis butu uzdaromas). Keletas jo karstligisku sprendimu, isduoda jo nepastovuma.. Atsiputes, tabaka rukantis hipis.. Ta pacia diena aplankom jo rusi, kuris buvo ka tik apiplestas jo draugelio narkomano...Daiktai rusyje, kuriuos veliau teko visus sukrauti i priekaba), isduoda kad sis zmogus megsta KAUPTI, kaupti viskas kas papuola: dulketi drabuziai, saukstukai, laikrasciai, kabeliai...viskas.
Hipio namuose mus pasitinka jo mergina, su kuria jis susipazino pries 8 menesius, kuri turi maza dukra ir giriasi pries pora savaiciu meciusi rukyt zole. Apturim nuostabu vakara prie lauza su gitara rankose.
Gyvenimas cia - vienas istisas chilas, o svarbiausia uz tai gauni pinigu ir nemokama maitinima. Dirbom isviso 30 valandu o praleidom cia dvi savaites beveik. Truputi aptvarkem sita guzta. Rezultato - nesimato, abejojam ar matysis. Is pradziu eme neviltis, nes daiktu jie neismeta...Gyvenom MICUBICI trucke, kuris nunai pasirodo turi ir orkaite ir kriaukle ir lova ir t.t. Zodziu, visiskas hipiskas gvenimas. Kai mes gyvenom masinoje, musu draugai tiek pykosi, tiek mylejosi...dideles dramos, ivairus likimai... Zodziu, pavargom nuo sito truputi. Dar labiau neramino, ka jie veikia lauko tualete 10 min, o iseina truputi apsvaige ir sako kad jiems reikia pailseti...taip taip, jie tikrai kazka vartojo.. Na bet milteliu ar adateliu nesimate. Idomu is kur jie gauna pinigu, nes nei vienas nedirba, o dienas leidzia tiesiog rukydami tabaka lovoje. Norvegija apdovanoja kiekviena zmogu. Apdovanojo ir mus: hipiai pasiule uzeiti i viena ferma pasiklaust ar nera darbo pas juos. Iki tol praejus 10000 namu, sekme nusisypso butent pas situs zmones (turtingus fermerius). Musu darbas - nudazyti ~~80 metu mociutes nama. Dazyti - lengvas darbas, pinigai geri. Dar labiau dziugina tas, kad gavome buta(dalis gyvenamojo namo) su tv, dusu, virtuve ir t.t. Neitiketina.. 8 dienos palapinej - micubici - butas, kas toliau? patys klausiam.... briedziai, prisproge briedziai...prisproge dzemotvarkom palepe...musu namaiju namaibutasnamaskiausai

Pasaka is rusio

Isejo serniukas karta i miska ir ten sutiko sena vilka Hipi. Senas vilkas Hipis ir sako jam:
- Ateik pas mane, i mano urva. Serniukas galvojo galvojo, nelabai norejo, bet labai norejo valgyt - tai sutiko. Bet patekes i urva labai nustebo, nes ant jo uzvirto kalnai ivairiu misko zvereliu kauliuku ir daug kitu keistenybiu. Tada senas vilkas Hipis pasisove parodyti savo retaja ivairiausiu pelesiu kolekcija. Tai buvo pelesiu kolekcija is viso pasaulio, ivairiausiu rusiu, spalvu.. Serniukas truputi issigando, taciau kartu apsidziauge, nes gales tiek daug papasakoti savo draugams, kitiems misko zvereliams, ypatingai savo geriausiai draugei Lapei Snapei..

Kagi, sveiki visi misko zvereliai..Jums raso du serniukai is Norvegijos misku. Atvaziavome cia tikedamiesi ne taip sunkiai susirasti darba ir uzsidirbti pinigu i Islandija. Atvykome i Roykena, maza kalnuose esanti kaimeli. Draugai padejo isikurti miske, prie ezero. Iki tol turejome bedu su 20 kg sveriancia "desra" ir pora 8 kg kupriniu. Taciau sitam miske, visai netiketai, praleidome 8 dienas.
Musu diena prasidedavo taip: atsibundi - lyja, toliau miegi, kad praeitu lietus, atsidarai lietuvisku koncervu, issiruosi i visa diena trunkancia kelione. Pakeliui uzsukame i Statoila nemokamo karsto vandens. Sedim autobusu stoteleje ir jauciames kaip tikri visuomenes atstumtieji. O tada "Helou, wy ar tju stjudenc from Lifjueinija and wy ar luking for e dzob. Wy ken peint, wy ken klyn, wy ken du evrifing". Ir taip kazkur apytiksliai 100 kartu per diena. Dazniausiai pokalbis su zmogum netrunka 10 sekundziu - su kiekvienu "NOU" upas mazeja. Na tiesa buvo viena mociute, dirbtiniais dantim, kuri pasake, kad ateitumem po savaites. Na ir dar keletas panasiu situaciju, taciau situ zmoniu sirdies nesuminkstino nei nupinti vainikai, nei prasymas vandens... Viena mociute, palaikiusi mus benamiais, dave israveti betonini kiema keletai valandu. Tiesa, iseinant paklause ar mums uztenka duonos ir ikiso du virtus kiausus. Bet jausmas buti benamiu isties idomus: jautiesi tiek vienisas, tiek visiskai laisvas ir ivertini kiekviena patoguma.

Viena karta sedejome Roykeno centre be vilties susirasti darba ir zaidem kortomis "durniu". Planavom net i Osla vaziuot, bet stai ziu: dvi polekes eina su kupriakais. Geriau isiziurejus paaiskeja, kad tai musu pazistamos lietuves Jurga ir Asta. Pasirodo joms dar labiau nepasiseke: jos pramiegojo savo skrydi ir isleido visus pinigus naujam bilietui i Norvegija. Jos mums vel suzadino upa ieskoti darbo ir jau kita diena isejom tranzuoti is Roykeno betkur...kai staiga sustojo senas vilkas Hipis.... tesinis veliau

Tiu tiu..

Po nuostabios prietrankų iškylos po Šalčios upelį ir po nuostabaus jubiliejaus sakau tiu tiu...Aš ir Eglutė išlekiam į Norvegiją, pačią brangiausią šalį pasaulyje. Prisipirkom kalną lašinių ir koncervų, tad niekas nebaisu...Bandysime apsistoti (palapinės pagalba) Roykeno apylinkėse, maždaug apie 50 km nuo Oslo.
Norvegijoje yra įprasta kiekvieną vasarą dažyti savo namus, tai mes pulsim jiems į pagalbą. Dėja dabar orai prognozuoja labai lietingą orą, tai turbūt kad teks dviese pagyventi palapinėje ir tuštinti savo koncervus. Na matysim...Tikėkimes oras pagėrrės..Su Egle raminam vienas kitą: blogiau už Angliją jau nebus..
Na, bet ne dėl to mes važiuojam, kad užsidirbt. Mielai praleistume laiką su jumis, bet yra baisus noras keliauti.. Norim užsidirbti, kad aplankytumėm Islandiją...nežinau, kiek tai realu, kiek ne.. laikas parodys, bet rizikuojame tik dėl to...
Stengsimės parašyt kuo dažniau..kam įdomu, vis patikrinkit blogą, ačiū...tiu tiu..

Svečiuose pas Marytę

Dar dvi dienos praleistos su visais drauge. Šį kartą pas Marytę - Širvintose. Rezultatas - iš diafragmos apvaidintas "Dievo neturtėlis", keletas pravirkdytų žmonių, daug šypsenų ir....nuovargis.


Šeštadienio rytas: apsipirkimas Norfoje su Žaliąją Birute. Rezultatas: makaronai, meduoliai su bananų skonio gaivikliu, keletas bambalių vandens ir...bene šilčiausias pokalbis su Birute.
Šeštadienio vidurdienis: sėkmingai susikrovus patraukiam Marytės link. Mus pasitinka patriotine giesme kvepiantis Justas ir bene nuostabiausias vikaras E. Pastarasis erzinosi dėl pažeisto privatumo, tačiau kaip sakoma: net vikaras apie Tave pagalvojęs, virsta drugeliu.
Pribaigę vištą, pašokdinę Mergelkas ir sėkmingai sustatę šviestuvus pasiekiame sodybą.
Šeštadienio vakaras: Mus pasitinka pora plastikinių gandrų, apie tuzinas medumi kvepiančių kiaunių ir Dievulis su žaibuojančiu dangumi. Rezultatas: keletas ištaškytų butelių alaus, pora inteligentiškų pokalbių ir bene geriausiai iki šiol mūsų pasiekta nirvana. Užmerkiam akis...
Sekmadienio rytas: Aš, Šamas ir pora Peliukų išdrįstame šokti į šaltąją upę, tuo tarpu kiti verda makaronus. Apturime nuostabius pusryčius..Sekmadienio rytą apvainikuoja nuostabi Nijolės dvikova su bičių motinėle. Pasekmės: pora geluonių.
Sekmadienio vidurdienis: spektaklio pradžioje jaučiuosi kaip niekam tikęs popiergalis..klaikus jausmas.. Tik po keletų scenų bobutės, tarp jų ir vikaras, nustoja burbuliuoti ir spektaklis įgauna pagreitį. Spektaklio kulminacija: lietumi aplaistytas teatro šlageris.
Sekmadienio naktis: visą kelionę užbaigiame pas Gailę. Žaidimai, trenažai... Dėja nuovargis daro savo. esu pavargęs
nuo žmonių..pavargau bendrauti, klausytis, aiškinti, noriu pabūti su savimi..keletas eilinių nesėkmių užmegzti su VISAIS kontaktą varo į neviltį. Nori geriausio, o gaunasi kaip visada. Galbūt geriausia atsiriboti ir gyventi sau..
Šiaip ar taip, šis spektaklis eilinį kartą įrodo, kad Dievas yra. netiki? užsimerk ir pamatysi..

Kai per daug tylos..

Jaučiu, kaip laikas akivaizdžiai bėga pro akis. galėčiau jį sustabdyti, bet tingiu...Sėdžiu, vegetuoju...negyvenu. Gal ir gerai, gal ir reikia taip kartais nieko neveikti... nieko neveikti tyloje.
Visada maniau: Dievas davė žmogui 100 metų gyventi, net iki dabar taip galvoju... 50 metų dirbi, studijuoji, augi, augini, kiti 50 metų - laikas daryti, tai ką nori... gali piešti, dainuoti, keliauti, žvejoti - visą, ką Dievas yra išmokęs.. Dabar kai matau savo tėtį po truputį įlendanti į televizoriau ekraną, mane ima pyktis.. ne, sakau sau, tai nėra laikas skirtas sau, tai vegetacija. Kodėl taip sunku būti savimi?
Turbūt visi būdami jauni, ir ne tik, nori pasiekti pripažinimą, gauti šlovę...O kas tau tai trukdo? Laiko yra, neišsisukinėk. Žmogus, daug kalbėdamas, niekada to nepasieksi, reikia veikti.
Bet ar man to reikia? Ar aš noriu būti pripažintas? O gal tik noriu plūduriuot tuos 100 metų, bet nuskęst laimingu ir naiviu..tokiu pat naiviu, kaip vaikas buvau.
Daug klausimų, mažai atsakymų...